8 mėnesius iš eilės mažėjusi, liepą mėnesio vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje, palyginti su birželiu, padidėjo 0,7 proc. iki 257,7 eurų už toną.

Lietuvos stambiems pieno ūkiams, iš kurių superkama apie 60 proc. viso pieno šalyje, perdirbimo įmonės liepą už natūralų pieną mokėjo vidutiniškai 303,8 eurus už toną. Per mėnesį ši kaina ūgtelėjo 0,9 proc.

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, natūralaus pieno supirkimo kainai liepą esminę įtaką toliau darė mažesni baltymingumo ir riebumo rodikliai, kurie atitinkamai siekė 3,18 ir 3,96 proc. Pernai liepą natūralaus pieno rodikliai buvo aukštesni - 3,21 proc. baltymingumo ir 4,00 proc. riebumo.

E.Simonio teigimu, didžiųjų Lietuvos pieno perdirbimo įmonių mokama kaina už žaliavą stambiesiems pieno tiekėjams neatsiliko nuo pasaulinių kainų.

Kainos panašios

Portalo milkprices.nl duomenimis, didžiosios Europos pieninės stambiesiems gamintojams birželį už pieną mokėjo vidutiniškai 325 eurus už toną, JAV – 332 eurus, Naujosios Zelandijos – 313 eurų už toną. Didžiosios Lietuvos pieninės stambiesiems tiekėjams birželį už pieną mokėjo vidutiniškai 301 eurą už toną.

Stambiaisiais žaliavos tiekėjais Lietuvoje laikomi tie, kurie parduoda daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, arba atitinkamai 500 tonų per metus.

Lietuvos pieno perdirbimo įmonės perdirba apie 95 proc. vietinės pieno žaliavos. Iš šio skaičiaus apie 60 proc. pieno perdirbėjai superka tiesiogiai iš stambiųjų ūkių, o apie 10 proc. surenkama iš smulkių pieno gamintojų per pieno supirkimo punktus. Likusį pieno kiekį perdirbėjai superka iš pieną superkančių tarpininkų bei kooperatyvų. 

Pajamas augino brangusi žaliava 

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, per 2017 m. pieno ūkiai už parduotą pieną, be ES paramos ir subsidijų, gavo 415,75 mln. eurų pardavimo pajamų – 38,4 proc. daugiau nei 2016 metais.

Pridėjus išmokas 2017 metais ūkininkų pajamos už pieną buvo tokios pat kaip 2013 metais, kai jos buvo didžiausios istorijoje. Nuo 2013 metų iki 2018 metų prekinių pieno ūkių skaičius susitraukė nuo 30 tūkst. iki 20 tūkst., todėl pajamų dalis, tenkanti vienam ūkiui, per tą laiką gerokai išaugo.