Didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės teigia, kad šiuo metu joms iš valstybės nereikia jokios išskirtinės finansinės paramos, tačiau siūlo sekti kaimyninių šalių pavyzdžiu ir paramą skirti tiesiogiai pieno žaliavą gaminantiems ūkininkams.

Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, pasaulyje toliau krentant pieno produktų ir žaliavinio pieno kainoms, perdirbėjai pasirengę bręstančią krizę įveikti dirbdami rinkos ekonomikos sąlygomis. 

„Mes įsipareigojame rinkos kainomis supirkti visą šalyje pagamintą pieną, nepaisant vis sunkėjančio produktų realizavimo vidaus bei užsienio rinkose. Tuo tarpu pieno žaliavą gaminantiems ūkininkams būtini tiesioginės finansinės paramos instrumentai, kurie užtikrintų jų veiklos tvarumą bręstančių iššūkių akivaizdoje“, - teigia E. Simonis. 

Pasak jo, kol kas Lietuvos pieno sektorius veikia stabiliai, užtikrinamas nepertraukiamas gyventojų aprūpinimas pieno produktais, išsaugomos darbo vietos. 

Konsultavimo bendrovės CLAL duomenimis, kuriais naudojasi Europos Komisija, šių metų sausį-kovą natūralaus pieno supirkimo kainos Lietuvoje buvo aukščiausios per pastaruosius trejus metus.

Pasak E. Simonio, šiuo metu žaliavinio pieno ir pieno produktų kainos krenta visame pasaulyje ir tai neišvengiamai veikia žaliavos supirkimo kainas mūsų šalyje. Europos pienininkų asociacijos EDA duomenimis, žaliavinio pieno kainų indeksas europietiškam pienui per pastaruosius du mėnesius nukrito 24 proc. – nuo 37,1 iki 28,2 cento už kilogramą.

„Mes siūlome Lietuvos valstybei taikyti tikslines tiesioginės paramos priemones žemdirbiams, kaip tai buvo daroma 2015-2016 metų krizės laikotarpiu, ir kaip tai daro kaimyninės valstybės jau dabar. Būtina pasinaudoti kaimynų praktika ir neatsilikti nuo jų“, - teigia E. Simonis.

Praėjusią savaitę tiesioginė finansinė parama paskirta Latvijos žemdirbiams. Šios šalies pieno ūkininkams jau skirta 12,5 mln eurų.

Tuo tarpu Lenkijos žemdirbiai pasiūlė pandemijos laikotarpiui numatyti žaliavinio pieno kainą, kuri būtų išvedama iš trijų metų vidurkio, šiek tiek jį sumažinant. Skirtumą tarp išvestos ir realiai mokamos kainos žemdirbiams turėtų padengti valstybė - tiesioginėmis išmokomis ūkininkams.