Nors lietuviško žaliavinio pieno keikis perdirbimo pramonėje nuosekliai auga, tačiau jo nepakanka mūsų šalies perdirbėjų augantiems poreikiams – pernai žaliavos importas iš Latvijos ir Estijos, palyginti su 2017 metais, didėjo 10,3 proc.

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, šalies perdirbėjai kasmet susiduria su aukštos kokybės žaliavinio pieno tiekimo trūkumu iš vietos ūkių, o pernai Lietuva importavo rekordinį kiekį – 445 tūkst. tonų pieno.

Lietuva eksportuoja nedidelę dalį – apie 6 proc. - žaliavinio pieno, todėl žaliavos importo ir eksporto balansas išlieka neigiamas, kuris kasmet didėja.

Tai reiškia, kad didelė dalis pajamų už pieną iškeliauja iš Lietuvos. Išankstiniais duomenimis, importuotos žaliavos vertė pernai siekė 128 mln. eurų.

 „Pernai importuota žaliava sudarė ketvirtadalį viso perdirbto pieno kiekio Lietuvoje. Aukščiausios kokybės pieną perdirbėjai mielai supirktų iš Lietuvos ūkininkų, jeigu tik tokio atsirastų papildomai. Vietos ūkiai yra arti, o atstumas transportuojant pieną sudaro svarbią kaštų dalį“, - sako E.Simonis.   

Jo teigimu, pienas importuojamas iš stambiųjų statytojų, kuriems pernai vidutinė mokėta kaina už toną siekė 287 eurus už toną, arba maždaug 15 proc. mažiau, nei mokėta Lietuvos stambiesiems ūkiams (330 eurų).

 „Lietuviams žaliavinį pieną pirkti Latvijoje ir Estijoje kol kas apsimoka, net įvertinus geografinius  atvežimo atstumus, - pažymi E.Simonis. – Iš kitos pusės, tai liudija, kad latvių ir estų pieno ūkių konkurencingumas yra didesnis – net gaudami mažesnę supirkimo kainą stambesni kaimyninių šalių ūkiai turi geriau subalansuotą sąnaudų struktūrą, vadinasi pajėgūs dirbti efektyviau“. 

Žaliavinio pieno importo struktūroje Latvijos dalis sudaro 70 proc., Estijos – 30 proc.