Lietuvos pieno gamybos sektoriaus struktūra, kurioje dominuoja smulkieji pieno gamybos ūkiai, yra neefektyvi ir ilguoju laikotarpiu pasmerkta, teigia DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.

Pasak jos, nuolatinės paramos skirstymas socialinių pašalpų forma smulkiausiems nekonkurencingiems ūkiams tampa našta visiems mokesčių mokėtojams.

Problema - smulkių ūkių dominavimas

DNB banko analitikė sakė, kad tokia pieno sektoriaus struktūra, kurioje didžiąją dalį sudaro labai smulkūs ūkiai, yra užsisenėjusi Lietuvos problema, kurią kol kas bandoma spręsti finansine parama, tačiau aišku, jog tai neperspektyvu.

„Galima suprasti valdžios norą neprarasti elektorato simpatijų, galima tai pateisinti ir socialine regionine politika, kad taip stabdomas kaimo vietovių tuštėjimas, emigracija. Tačiau aišku, kad 1-5 karvių ūkiai yra neperspektyvūs ir žvelgiant iš ekonominės pusės jie anksčiau ar vėliau išnyks. Verslas turi išlaikyti save, o ne vos ne vos išgyventi europinės, ar mokesčių mokėtojų teikiamos paramos pagalba“, - sakė I.Genytė-Pikčienė.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, šių metų vasario 1 d. Lietuvoje buvo įregistruota 299,71 tūkst. karvių – 4,26 proc. mažiau nei 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu. Pienininkystės ūkių skaičius sumažėjo 10,66 proc. (iki 53,40 tūkst. vnt.).

Ūkių skaičius mažėja

Daugiausia sumažėjo iki 5 karvių laikančių pienininkystės ūkių ir juose laikomų karvių skaičius - atitinkamai 11,66 proc. (iki 44,76 tūkst. vnt.) ir 10,68 proc. (iki 80,22 tūkst. vnt.).  Iš dabar esamų 53 tūkst. pieno ūkių tik 4,5 proc., arba 2,4 tūkst. ūkių laiko 53 proc. (157,6 tūkst. vnt.) visų pieninių karvių. Iš šių ūkių superkama apie 70 proc. žaliavinio pieno. 

I.Genytės-Pikčienės vertinimu, valstybei naudinga turėti visą pienininkystės rinkos grandinę, nuo pieno gamintojų iki perdirbėjų, tačiau smulkieji gamintojai tampa daugiau problema, nei privalumu.

„Dabar pieno ūkiai turi privilegijas, kurių neturi kiti, save išlaikantys verslininkai – ir tai nesąžininga pastarųjų atžvilgiu“, - sakė DNB banko analitikė.

Be to, pasak jos, yra ir daugiau smulkiųjų ūkių problemų, viena jų – pieno žaliavos kokybės ir produktyvumo rodikliai.

Ūkių stambėjimas užprogramuotas

„Teiginiai, kad mūsų karvės laisvai ganosi ir minta žole, savaime nereiškia, kad tas pienas vien dėl to kokybiškesnis už kitų šalių gamintojų, kaip kartais bandoma teigti”, - sakė I.Genytė-Pikčienė.

Pasak jos, smulkūs ūkininkai nepajėgūs investuoti į veislines karves, pieno kokybę užtikrinančias technologijas, tad rinkos sąlygomis jie turėtų natūraliai nunykti, pienininkystės ūkių stambėjimas esąs užprogramuotas.

„Žiūrint iš ekonomikos logikos pusės, valstybė turėtų peržiūrėti savo prioritetus ir kurti paskatos svertus ir palankią terpę ūkiams stambėti. Vienas iš kelių – kooperacijos skatinimas, tačiau tai irgi turėtų būti stambesni kooperatyvai, o ne jų imitacija. Latvijos ir Estijos pavyzdys rodo, kad kooperatyvai sugeba savarankiškai derėtis dėl geresnių kainų bei efektyviau vystyti ūkius, o vakarų šalyse kooperatyvai apskritai labai stiprus rinkos dalyvis“, - sakė DNB  banko analitikė.