Pieno supirkimo kainas reguliavęs įstatymas nustojo galios perai vasarą, bet ir be jo, veikiant rinkos sąlygomis, žaliavos kaina mokama Lietuvos stambiesiems ūkiams užkopė į rekordines aukštumas, aplenkdamos Europos Sąjungos kainų vidurkį. 

Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, net ir negaliojant vadinamajam Pieno įstatymui, pernai ūkininkams už pieną buvo mokama aukšta kaina ištisus metus. Ši aplinkybė akivaizdžiai liudija, kad kainos priklauso tik nuo situacijos rinkoje, pažymi ekspertas.

„Pieno supirkimo kainos svyruoja nuo paklausos ir pasiūlos pasaulinėse rinkose. Stabilumą Lietuvos pieno sektoriuje pernai palaikė perdirbtos lietuviškos produkcijos gamybos augimas eksportui. Tačiau perdirbėjai susiduria su pieno iš lietuviškų ūkių trūkumu, dėl to pieno supirkimo kainos išliko pakankamai aukštos“, - sako E. Simonis.

Jo teigimu, nepaisant sunkios situacijos dėl pandemijos, vidutinė metinė pieno supirkimo kaina 2020 metais atitiko pastarųjų trejų metų kainų vidurkius, o šiais metais jos dar labiau pasistiebė. Šių metų vasarį stambiesiems ūkiams už toną natūralaus pieno perdirbėjai mokėjo 351 eurą. Ši kaina yra didžiausia per paskutinius 25 mėnesius – daugiau stambiesiems pieno tiekėjams mokėta 2018 metų gruodį, kuomet supirkimo kainos vidurkis siekė 354 eurus. 

Šiųmetės vasario pieno supirkimo kainos stambiesiems tiekėjams Lietuvoje netgi viršijo Europos Sąjungos vidurį. Bendrijos šalyse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, išankstiniais duomenimis, šį vasarį mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 347 eurus už toną.

Šiuo metu stambieji ūkiai mūsų šalies rinkoje pagamina ir parduoda perdirbti 70 proc. viso superkamo pieno šalyje.

Prieštaringai vertintas ir daug kritikos susilaukęs Pieno įstatymas buvo priimtas 2015 metais. Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad jis buvo priimtas nepagrįstai taikant ypatingos skubos tvarką. Įstatymas turėjo būti priimtas iš naujo iki 2020 metų liepos, laikantis nustatytos tvarkos, atlikus poveikio konkurencijai ir ekonomikai vertinimus.

Įstatymo rengėjams, tuometinei Žemės ūkio ministerijai, nepavyko užtikrinti skaidraus ir kokybiško teisėkūros proceso rengiant įstatymo pakeitimo projektą. Prieš projektą pasisakė ūkininkų asociacijos, perdirbėjai, pramonininkai, Pieno taryba, Konkurencijos taryba, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos.

Pavėlavus su teisėkūros procedūromis, Pieno įstatymas nustojo galios.